Kartais terapijoje noriu kalbėti ne tik kaip terapeutė. Noriu kalbėti kaip moteris. Kaip žmogus, kuris vis dar mokosi stebėti gyvenimą, o ne tik apie jį skaityti.

Gyvenimas mane išmokė vieno: verta pasitikrinti, kaip bendri teiginiai ir kitų žmonių įsitikinimai dera su mano pačios patirtimi. Ne todėl, kad jie būtinai neteisingi. O todėl, kad mano istorija nėra vien statistikos eilutė.

Gyvename skirtinguose kūnuose, skirtingose istorijose ir santykiuose. Mūsų savijautai svarbus ne vien amžius. Svarbios ir patirtys, aplinka, saugumo jausmas, stresas bei santykis su savimi.

Svajonė, kuri netilpo į mano scenarijų

Daugybę metų svajojau turėti ilgus plaukus. Atrodė, kad tai – ne man. Mano šeimoje niekas negalėjo pasigirti tankiais plaukais. Todėl kažkur giliai buvau patikėjusi, kad toks bus ir mano scenarijus.

O tada atėjo penkiasdešimt. Kartu – dar daugiau aplink girdimų sakinių apie tai, kas „tokiame amžiuje“ jau turėtų vykti ir ko nebeverta tikėtis.

Bet mano istorija pasuko kitu keliu. Būtent po penkiasdešimties mano plaukai užaugo tokie, apie kokius svajojau beveik visą gyvenimą. Ilgi. Tankūs. Stiprūs.

Man tai buvo džiugi asmeninė patirtis. Ji nėra įrodymas, kad amžiaus nulemtų kūno pokyčių nebūna, ir negali paaiškinti, kodėl pasikeitė mano plaukai. Tačiau ji paskatino paklausti: kiek savo galimybių uždarau dar prieš pabandydama?

Didžiausią pokytį pastebėjau savyje

Prieš metus atlikti tyrimai mane nudžiugino. Vis dėlto šiandien labiausiai noriu kalbėti ne apie rodiklius, o apie savo savijautą.

Pradėjo keistis mano santykis su savimi. Nustojau nuolat su savimi kovoti. Nustojau bandyti tapti kažkuo kitu. Pradėjau labiau girdėti savo kūną.

Leidau sau džiaugtis be leidimo. Pasitikėti savimi ne tada, kai tapsiu „pakankama“, o dabar.

Keitėsi ir mano santykiai, žmonės, kuriuos sutikdavau. Atsirado vyrų dėmesys, kokio anksčiau nebuvau patyrusi. Man tai siejosi ne vien su išvaizda. Jaučiau, kad pasikeitė mano būsena – tai, kaip būnu su savimi ir kitais.

Kaip sutinku save, taip einu ir į santykį

Geštalto terapijoje daug dėmesio skiriame žmogaus santykiui su pasauliu. Man svarbi ir kita šio santykio pusė: kaip kalbu su savimi, ką sau leidžiu, kaip reaguoju į savo jausmus.

Kai viduje atsiranda daugiau gyvybės, priėmimo ir švelnumo sau, gali keistis ir tai, kaip dalyvaujame santykiuose. Tai nereiškia, kad pasaulis visada atsakys taip, kaip norime. Tačiau galime geriau pastebėti, kas mums tinka, ir aiškiau išsakyti savo poreikius.

Mažiau „taip turi būti“, daugiau smalsumo

Šiandien vis mažiau noriu sakyti žmonėms: „Štai kaip turi būti.“ Labiau noriu pakviesti stebėti save.

Stebėti savo kūną. Pastebėti, kas vyksta, kai mažiau save kritikuojame. Kai leidžiame sau džiaugtis. Kai nebereikalaujame iš savęs visada būti stiprūs ar tobulai susitvarkę.

Švelnesnis santykis su savimi man tapo svarbia gyvenimo atrama. Ne pažadu, kad viskas pasikeis, o galimybe būti savo pusėje net ir tada, kai sunku.

Galbūt būtent nuo tokio santykio prasideda pokyčiai, kurių iš anksto negalime tiksliai numatyti. Todėl sakinį „tavo amžiuje jau…“ vis dažniau norisi pakeisti klausimu: „O kas man dar įmanoma?“