Po skyrybų dažnai labai aiškiai žinome, ko daugiau nenorime. Tačiau žinoti, ko nebenoriu, ir atpažinti, ko iš tikrųjų noriu, – ne tas pats.

Nenoriu žmogaus, kuris dingsta. Nenoriu šalčio. Nenoriu neaiškumo. Nenoriu kovoti dėl dėmesio. Nenoriu santykio, kuriame turiu spėlioti, ar esu svarbi.

Atrodytų, kuo daugiau patirties, tuo lengviau turėtų būti kitą kartą pasirinkti kitaip. Bet čia ir prasideda įdomumas.

Kodėl pažįstamas jausmas sugrįžta?

Galime labai gerai išmokti atpažinti įspėjamuosius ženklus. Galime daug žinoti apie ribas, prisirišimą, emocinį prieinamumą. Galime net turėti labai aiškų sąrašą savybių žmogaus, kurio daugiau niekada nesirinksime, ir žinoti, kokio norėtume šalia.

Ir vis tiek vieną dieną atsisukti ir pagalvoti:

Kaip aš vėl čia atsidūriau? Kitas žmogus. Kitas veidas. Kita istorijos pradžia. O jausmas kažkodėl… pažįstamas.

Gal ne todėl, kad nieko neišmokome. Gal todėl, kad santykyje dalyvauja ne tik tai, ką apie save ir santykius suprantame.

Dalyvauja visas mūsų patyrimas. Kūnas. Tai, kaip reaguojame į artumą. Kas nutinka, kai kitas priartėja. Ir kas – kai nutolsta.

Ar galime išlikti savimi, kai žmogus tampa svarbus? Ar pradedame laukti? Prisitaikyti? Spėlioti? Stengtis būti dar geresnės? O gal priešingai – kai pasidaro per arti, pačios žengiame žingsnį atgal?

Kokia aš tampu šalia svarbaus žmogaus?

Štai čia aš pati sustojau. Supratau, kad šiandien man vis mažiau įdomus klausimas: „Kokio vyro man reikia?“ Man daug įdomesnis kitas:

Kokia aš tampu šalia vyro, kuris man svarbus?

Galime pakeisti žmogų. Galime pakeisti santykį. Galime sau pažadėti: „Daugiau niekada.“

Bet jeigu nepastebiu savęs tą mažą akimirką, kai kitas tampa man svarbus, galiu nepastebėti ir to, kaip pamažu pradedu kurti labai pažįstamą santykį.

Ne tik suprasti, bet ir patirti

Tuomet man kilo dar vienas klausimas: kaip tai pamatyti savyje, o ne tik suprasti galva?

Ne perskaityti dar vieną tekstą apie santykius. Ne surašyti dar vieną sąrašą. Ne nuspręsti, kaip „teisingai“ elgsiuosi kitą kartą. O iš tikrųjų patirti save santykyje. Čia ir dabar.

Pastebėti kūną. Artėjimą. Atsitraukimą. Įtampą. Norą. Pasipriešinimą. Tą mažą akimirką, kai kitas dar tik atsiranda mano patyrime, o manyje jau kažkas pradeda vykti.

Kvietimas susitikti su savimi

Taip gimė mintis: noriu pakviesti jus ne dar kartą apie tai paskaityti. Noriu pakviesti jus tai patirti.

Šiuo metu kuriu geštaltinį patyriminį eksperimentą, per kurį pati jus vesiu savo balsu. Be teisingų atsakymų. Be „koks vyras tau skirtas“. Be bandymo ką nors sau įteigti.

Tiesiog leisime atsirasti patyrimui ir tyrinėsime, kas vyksta su manimi, kai mano patirties lauke atsiranda kitas žmogus. Man pačiai labai įdomu, kur šis eksperimentas mus nuves.

Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau jaučiu: gal prieš ieškant atsakymo, kokio žmogaus man reikia, verta bent kartą iš tikrųjų susitikti su ta savimi, kuri atsiranda šalia kito.

Netrukus pakviesiu jus pabandyti tai kartu. Ne suprasti. Ne išanalizuoti. Patirti.

Gal atsakymas prasideda visai ne ten, kur iki šiol jo ieškojome.