Kartais ryšį su savimi primena mažas, kasdienis daiktas. Man tokiu daiktu tapo auskarai – vienas jų šiandien vis dar be perlo.

Maždaug prieš penkiolika metų Maskvoje užėjau į juvelyrinių dirbinių parduotuvę. Joje buvo lombardo skyrius. Ir pamačiau juos. Auskarus. Šalia buvo žiedas. Auksas. Perlai.

Galėčiau dabar pasakoti apie jų dizainą, formą, grožį. Bet ši istorija – visai ne apie tai.

Tai buvo atpažinimas

Tą akimirką įvyko kažkas, ką iki šiol prisimena mano kūnas. Aš nustojau matyti visa kita. Tik juos.

Tai nebuvo „O, kokie gražūs“. Tai net nebuvo noras. Tai buvo atpažinimas. Toks stiprus kūniškas „taip“, kad racionalus protas nė nespėjo įsijungti.

Kaip meilė iš pirmo žvilgsnio. Kaip žaibo blyksnis. Kaip keistas jausmas, kad matai kažką pirmą kartą ir kartu – kažkodėl jau pažįsti.

Aš tiesiog žinojau: jie mano. Nusipirkau auskarus. Žiedo – ne. Ir tai vienas iš tų mažų gyvenimo „kodėl aš tada…“, kuriuos prisimenu iki šiol.

Nuo tos dienos auskarų beveik nenusiimdavau. Dieną. Naktį. Kelionėse. Darbe. Miegodama. Jie taip ilgai buvo mano kūno dalis, kad tam tikru metu jų beveik nebemačiau. Kaip nepastebime kvėpavimo. Kol kas nors nepasikeičia.

Mažas perlas ant grindų

Iki šių auskarų gana dažnai pamesdavau papuošalus: vieną auskarą, akutę, detalę. O šitie per tiek metų kažkokiu neįtikėtinu būdu visada sugrįždavo.

Jeigu auskaras iškrisdavo – rasdavau. Lovoje. Vonioje. Ant grindų. Kartais tokioje vietoje, kur, atrodo, tikimybė jį rasti buvo beveik absurdiška. Ir taip – metų metus. Jie tarsi neišeidavo iš mano gyvenimo.

Prieš kurį laiką tvarkydama namus ant grindų pamačiau mažą perlą. Pakėliau, apžiūrėjau, padėjau ant stalo ir nuėjau toliau. Anksčiau pati kūriau papuošalus, namuose turiu įvairių kristalų, karoliukų, perliukų, todėl net nesusimąsčiau.

Tik maždaug po dviejų dienų pažvelgiau į save veidrodyje ir sustingau. Viename mano auskare nebuvo perlo. Tas perlas, kurį beveik atsainiai pakėliau nuo grindų, buvo iš mano auskaro.

Pamenu tą sekundę. Per kūną nuėjo stipri banga. Ne dėl perlo kainos. Ne dėl auskaro. O nuo vienos minties: aš galėjau jo nepamatyti. Galėjau praeiti. Galėjau išsiurbti. Galėjau išmesti.

Kartu su tuo šiurpu atėjo sunkiai nusakomas džiaugsmas, kad radau. Vėl. Nusiėmiau auskarus ir pagalvojau: nunešiu sutaisyti. Kaip dažnai nutinka, dienos bėgo. Nešiojau kitus. Bet ne šituos.

Užsidėjau tokius, kokie yra

Vieną sekmadienį ruošiausi draugės gimtadieniui. Stovėjau prieš veidrodį ir staiga labai aiškiai pajutau: noriu savo auskarų. Ne gražesnių. Ne labiau tinkančių prie drabužių. Šitų.

Jie dar nesutaisyti. Vienas – be perlo. Ir vis tiek juos užsidėjau. Tokius. Nepilnus. Netobulus. Su trūkstama detale. Nuo to sekmadienio jie vėl mano ausyse.

Per kelias dienas pastebėjau pasikeitusią savo būseną. Pastaraisiais mėnesiais jaučiausi pavargusi, tarsi energijos būtų mažiau, nei reikia gyvenimui, kurį gyvenu. O dabar vėl pajutau daugiau jėgos. Daugiau gyvybės. Daugiau savęs.

Ar tai padarė auskarai? Nežinau. Man svarbu nekurti mistinio paaiškinimo ten, kur jo negaliu pagrįsti. Tačiau nenoriu ir nuvertinti savo patirties vien todėl, kad negaliu jos tiksliai išmatuoti.

Pirmiausia – pastebėti

Mūsų patirtis nėra vien loginės mintys. Kvapas, garsas, prisilietimas, vieta ar daiktas gali pažadinti prisiminimus ir jausmus. Kartais pojūtis atsiranda anksčiau, nei randame jam žodžius.

Geštalto terapijoje man labai artimas fenomenologinis požiūris: pirmiausia ne aiškinti, o pastebėti. Kas su manimi vyksta dabar? Ką jaučiu kūne? Kas iškyla į pirmą planą? Kokią prasmę tai turi būtent man?

Taip žvelgiant, mano auskarai tampa labai įdomiu reiškiniu. Jie buvo su manimi daugiau nei dešimtmetį. Lydėjo skirtingas mano gyvenimo versijas:

• moterį, kuri mylėjo ir tikėjo;
• moterį, kuri prarado, išėjo ir pradėjo iš naujo;
• moterį, kuri buvo stipri, ir tą, kuri buvo labai pavargusi.

Jie buvo šalia mano kūno tada, kai keitėsi visas mano gyvenimas. Galbūt todėl šiandien jie man nėra vien papuošalas. Jie – mano patirties nešėjai. Ryšys su savimi, savo tęstinumu. Su ta Teresa, kuri per tiek metų labai keitėsi ir kartu kažkur giliai liko ta pati.

Galima grįžti į gyvenimą ir netobulai

Dabar vienas jų – be perlo. Anksčiau tikriausiai būčiau galvojusi: pirmiausia sutaisyti, tada nešioti. O šį kartą užsidėjau netobulą. Kažkodėl būtent tai man šiandien atrodo labai prasminga.

Gal mums ne visada reikia pirmiausia save „sutaisyti“, kad galėtume grįžti į gyvenimą.

Gal galima būti gyvai ir su tuo, kas dar neužgijo. Su tuo, kas iškrito. Su tuo, ko laikinai trūksta. Su savo nuovargiu. Su randais. Su nebaigtomis istorijomis. Ir vis tiek būti visa.

Perlas bus sugrąžintas į savo vietą. Bet šiandien mano auskarai mano ausyse tokie, kokie yra. Žiūrėdama į juos labai stipriai jaučiu: aš irgi esu savo vietoje.

Nežinau, ar tai simbolis, asociacija, prisiminimas, o gal visko truputį. Šį kartą man visai nereikia pasirinkti vieno atsakymo. Kartais žmogaus gyvenime yra dalykų, kurių asmeninė vertė netelpa į racionalų paaiškinimą.

Mažos istorijos paraštės

Tik dabar prisiminiau: prieš dvejus metus, skrisdama iš Turkijos, jau buvau pradėjusi rašyti tekstą apie šiuos auskarus. Jo taip ir nepaskelbiau. Dabar net pačiai smalsu jį surasti. Gal ši istorija jau seniai norėjo būti papasakota.

Šio straipsnio nuotrauka daryta tą patį sekmadienį. Joje – tie patys auskarai. Vienas vis dar be perlo.

Dar viena maža detalė: mano darbo erdvėje kažkas pametė mažą auksinį auskariuką. Bandžiau surasti jo šeimininkę, bet kol kas nesėkmingai. Auskariukas saugiai laukia pas mane. Gal skaitant šį tekstą jums kilo mintis: „Palauk… juk tai mano.“ Jei taip – parašykite man.

Vienas perlas sugrįžo pas mane. O vienas mažas auksinis auskariukas vis dar laukia savo žmogaus.